Džiazo desertas. Keith Jarrett ”The Koln Concert”

Tai, kas populiaru nebūtinai yra vertinga. Tačiau ir tai, kas vertinga nebūtinai turi būti nepopuliaru – maždaug taip porino mums A. Andriuškevičius. Labai jau paprasta ir naivoka galvoti, jog jei kas patinka milijonams, tai negali būti prastas reikalas. Kita vertus, daliai žmonių nesvetima ir liga iš karto ”nurašyti” atlikėjus ar reiškinius, pasiekusius plačiosios visuomenės pripažinimo. Muzikos kritikų ir džiazo gurmanų neretai kritikuojamas koncertinis Keith Jarrett albumas ”The Köln Concert” tapo vienu iš geriausiai parduodamų solinių džiazo albumų ir visų laikų geriausiai parduodamu pianisto albumu. Tokią sėkmę lėmė ne viena priežastis. Pati muzika, atlikėjo asmenybė ir net koncerto istorija – viskas susiraizgė į vieną sėkmės kamuoliuką, kuris smagiai sau ritinėjasi iki šių dienų.

Keith Jarrett (g.1945) pianinu pradėjo groti būdamas trijų. Visą vaikystę ir jaunystę praleido grodamas ir studijuodamas muziką, o suėjus devyniolikai viską metė ir išvažiavo į Niujorką groti džiazo. Neužilgo pradėjo groti su „Charles Lloyd Quartet“ – greitai išpopuliarėjusiu džiazo ansambliu. Sukūrė trio kartu su Charlie Haden ir Paul Motian, o 1970 pradėjo groti su Miles Davis, kur grojo elektroniniu pianinu. Apie tai, ką reiškė groti kartu su Miles Davis truputį rašė Leo Lenox, tad manau, šioje vietoje plėstis nereikia. „Keith {Jarrett} grojo taip gražiai, kad turėjau duoti jam du pianinus. Pasakiau: “Keith`ai, kaip jautiesi būdamas genijum?,” –  sakė pats Miles Davis. Ką atsakė Keith, istorija nutyli, nors vėliau jis purtėsi prisiminęs elektroninį pianiną ir dievagojosi daugiau tokio instrumento į rankas neimsiąs. Nuo to laiko jis pats sau lyderis ir pagrindinė žvaigždė. Štai toks jis ir atvažiavo koncertuoti į Kelną, 1975-aisais.

Įsivaizduokime. 1975-ųjų žiema Kelne (Vokietija). Operos rūmai. Pusė dvyliktos nakties – koncertas vyksta po kažkokios operos pristatymo, kito laiko rūmų administracija džiazo koncertui nerado. Salė pilna – išparduoti visi 1400 bilietų. Scenoje – tik juodas pianinas, o už jo – jaunas atlikėjas, jam tik dvidešimt devyneri. Nervingai atsismaukia marškinių rankoves ir pradeda groti. Groja visai ne elegantiškai – pasilenkęs, įsitempęs, garbiniuota ševeliūra tiesiog sulindusi į pianiną. Grojime dalyvauja visas kūnas, jei matėt kokį orų dėdę dailiu kostiumu dailiai grojantį fortepionu filhamronijoje – dabar pats laikas jį pamiršti. Jo grojimas – tai seksas su pianinu – visiškas įsijautimas, pasitikėjimas ir mėgavimasis. Tiesa, jis taip elgiasi tik atlikdamas improvizuotus džiazo kūrinius, klasiką groja ramiai.

Koncerto organizatorius – aštuoniolikmetė prodiuserė. Aš nežinau, kiek ji išliejo ašarų, bet kad po koncerto prisigėrė iki žemės graibymo tai jau beveik garantuotai. Keth Jarrett pageidavo prašmatnaus didžiojo koncertinio „Bösendorfer 290 Imperial“ pianino. „Labai jau gerai jis nori, tiks ir paprastesnis instrumentas“ – nusprendė Operos rūmų kolektyvas ir užsakė bei atvežė panašų, tik mažesnį. Neužtikrintai skambantys aukštutiniai registrai, visai silpni bosai. Prastai veikiantys pedalai. Deja, per vėlu, instrumento pakeisti jau tikrai negalėsime. Koncerto dieną, po pietų, Į Kelną iš Šveicarijos atvairuoja Jarrettas. Pavargęs, neišsimiegojs, skaudančia nugara. Kelios valandos prieš koncertą, pamatęs su kuo reiks groti, Jarrettas tai daryti atsisako, tačiau žaviajai aštuoniolikmetei pavyksta jį perkalbėti. Gal net – išmaldauti. Dabar mums jokio skirtumo, nes koncertas įvyko. Tais pačiais metais šis koncertas, įrašinėtas nebent privačiam naudojimui, buvo išleistas atskiru įrašu. Kas žino, gal būtent visi šie nemalonūs nesklandumai įkvėpė maksimaliai susikaupti ir atlikti koncertą, kurio klausysis miljonai, o jų tarpe net tie, kuriems džiazas šiaip jau – ne muzika, o padriki triukšmai?

Šviesus ir pozityvus. Melodingas ir paprastas. Ar tai džiazas? – klausė išrankiausieji džiazo gerbėjai. Įrašo melodingumas ir paprastumas nebūdingas to laikmečio gan komplikuotai džiazo muzikai. Paprasta, įsimenanti melodija ir lengvai sekami muzikos vingiai – populiariosios muzikos, ne džiazo arkliukas. Pati nuotaika – lengva ir kiek sentimentali. Klausant jos svarbu prisiminti, kad tai – improvizacinis atlikimas. Tai nerepetuotas ir nerežisuotas kūrinys. Kartais pasigirstantys Keith Jarrett stūgčiojimai ir stenėjimai – taip pat natūralūs, gyvi ir visiškai spontaniški. (Žinot juk, sekso metu taip jau nutinka). Įrašant kūrinys buvo sudalintas į keturias dalis, tačiau koncerto metu buvo dvi dalys. Jei pirmoji – lyriškesnė, tai antroje – kiek daugiau ritmo, tylos ir kontrastų.

Tačiau nenusisaldinkim. Pats Keith Jarrett – tikrai ne dovanėlė. 1992 metais viename interviu jis pareiškė, kad visas 3 su puse milijono šio albumo kopijų reiktų sutrypti į žemę. Nes jis tapo tiesiog garso takeliu, praeities muzika, kurios nebesiklausoma, o tiesiog girdima. Žinoma, labiausiai jį erzina tai, kad vertingesni ir įdomesni jo kūriniai tokio dėmesio nesusilaukė. Ši neteisybė kartina gyvenimą ne jam vienam, tarkime, unikalaus vokalo talentas Bobby McFerrin pasaulyje žymus kuo? Paprastute dainele „Don’t Worry Be Happy“. Tačiau gal ne milijonams, bet tūkstančiams klausytojų būtent šis albumas buvo pirmas žingsnis tiek į džiazo pasaulį, tiek į labai įvairią ir įdomią Keith Jarrett kūrybą, kurios kontekste Kelno koncertas – toks mielas muzikinis desertas šeštadienio rytui. Ir jo skambesiui papildomų atspalvių suteikia konteksto bei asmenybės bruožai. Keith Jarrett ne tik visada pats puikiai žino, ką ir kaip nori padaryti. Jis žino ir kaip turi elgtis publika. Vieną savo koncertų Italijoje jis nutraukė prašydamas fotografų susirinkti savo sušiktas kameras ir nešdintis, nes dar vienas blykstelėjimas ir jis išeis nuo scenos. Bet aršiausiai jis kovoja… su žiūrovais. Tiksliau, su kosčioti mėgstančiais žiūrovais. Aštrios pastabos ir ne kartą nutraukti koncertai. Čia jums ne ligoninė, ponai. Kokia nepagarba publikai, koks arogantiškumas! Ir ką? Prieš metus skaičiau, kad Londone vykusio Keith Jarrett koncerto metu nekostelėjo nė vienas. Įmanoma, pasirodo. Girdėjau, kad jau labai ilgai mėginama prisivilioti jį į Lietuvą. Nesiseka. Bet jei pasiseks, bus labai įdomu, kaip organizatoriai išaiškins žaidimo taisykles publikai ir ypač pirmose eilėse įsitaisantiems garbiems rėmėjams.

Šį straipsnį parašė Aistė Paulina

Daugiau visokio meno ant virtualaus padėklo:

Share

About the Author

Aistė Paulina
Daugiau visokio meno ant virtualaus padėklo:

5 Comments on "Džiazo desertas. Keith Jarrett ”The Koln Concert”"

  1. Vo! Šitas irgi panašu, kad vertas atsisiuntimo…

  2. Nu zinok savaite rytas prasideda ir diena baigias situo kuriniu. Kokie lengvai gilus dziaziniai pasazai, lyg skristum ore. Oriniai

  3. Atvaziuotu i Lietuva tai ne su kosejencia publika susidurtu, o su verkianciais vaikais ir mamytem su „poxui“ veidu.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos