Praėjusią savaitę kalbėjome apie Miles Davis komandos klavišininkus – Herbie Hancock ir Joe Zawinul, taip pat pažadėjau Chick Corea. Tad šią savaitę taip ir bus, nes nieko papildomo apie Joe Zawinul neprisiminiau.

Prieš Chic Corea dar trumpai apie Herbie Hancocko „Galvų medžioklius“ („The Headhunters“). Šiųjų ypatingai populiarus debiutinis albumas („Head Hunters“, 1973), išties vertas platesnio klausytojų rato dėmesio – mąslios ritmo partijos ir nelyg praslystantis dantratis besisukanti kompozicija „Vein Melter“ ar neįtikėtinai erzinančiai prasidedantis „Watermelon Man“ (vėliau nustoja erzinti ir tuomet jau veikia kaip vaistukai nuo nervų) yra palyginti (žanro rėmuose) lengvai klausomi, melodingi, tačiau nebanalūs jazzfusion kūriniai. „Sly“, tiesa, yra mano favoritas šiame albume. Jame labai ryškiai jaučiama funko įtaka (neveltui pavadinimas toks), tačiau, skirtingai nei žymusis „Chameleon“ (kuris, mano supratimu, lenkia gerokai arčiau funko nei likęs albumas), kompozicija išlaiko tam tikro jazzo rafinuotumo, kam nekenkia ir bopo tempai antroje pusėje (aiškiai jaučiami studijiniame įraše). Tiesa, galimas daiktas, man ši kompozicija patinka dėl to, kad primena Franko Zappos indėlį į jazzrocko pasaulį (apie jį kada kitą kartą). Pats Herbie Hancockas, prisimindamas albumą ir jo populiarumą, sakė:

When I first did Headhunters, it was partly out of a curiosity about what would that be like, if I did something that was more funky or earthy at this point; who knew that there was a larger public out there that was dying to hear that?

Šis žemiškas (earhy) albumas rodo tendenciją vis mažiau užsiimti jazzo vыjibonais (taip tolstant nuo free jazz įtakos), o stabilios funko ritminės partijos kaip tik ir yra tai, kas jazzą taip efektyviai įžemina. Pasiklausykime: „Sly“ iš albumo „Head Hunters“. Atlieka Herbie Hancock, Bennie Maupin, Paul Jackson, Bill Summers, Harvey Mason.

Kitas Headhunters albumas – „Thrust“ – išėjo 1974 metais. Jame funko įtaka tokia akivaizdi, kad jį telieka paminėti kaip Herbie Hancocko akivaizdų slydimą nuo Miles Davis’iškų jazzrock šaknų. Galbūt prie jo dar sugrįšime, tačiau ne šią savaitę.

Chick Corea, nors ir dalyvavo Miles Davis sukeltoje jazzrocko revoliucijoje, nenukeliavo paskui free jazz įkvėptą „Bitches Brew“. Ankstyvieji „Return to Forever“ („Return to Forever“, 1971 ar „Light as a Feather“, 1972) albumai sėmėsi įkvėpimo iš lotynų amerikos muzikos. Melodinės linijos, temos/improvizacijos skirtys čia aiškesnės, nors pačios kompozicijos, lyginant su Herbie Hancocko to paties laikotarpio darbais, mažiau erzinančios, migdančios, nelyg padengtos rūko. Klavišinių partijose neretai pasigirsta temperamento užuominų, apie muzikines įtakas primena ir perkusija. Bendrai, be šedevro „Spain“ (iš albumo „Light as a Feather“), pirmieji du albumai labai tinka foninei muzikai modernios fotografijos parodoje bei kaip akademinė mokymo medžiaga, tačiau ne intensyviai klausytis. Nuo jos knapsiu jau rašydamas šį tekstą. Pasiklausykime minėtojo šedevro. Atlieka Chick Corea, Stanley Clarke, Airto Moreira, Joe Farrell ir Flora Purim.

„Return to Forever“ atgijo ir iš esmės priklijavo žanrui jazzrock vardą, įtraukdami į instrumentų sąrašą elektrinę gitarą trečiąjame albume – „Hymn to the Seventh Galaxy“ (1973). Jazz atmosfera, surytietintos ir lotynų amerikos prieskoniais pabarstytos kompozicijos įgijo stuburą, užsiaugino raumenis ir nusprendė imti kalti į klyną. Chick Corea rašė techniškai sudėtingą atlikti muziką, tad ir atlikėjai turėjo būti itin techniški. Albume „Where Have I Known You Before“ (1974) tai jau išvirto į ištemptas virtuoziškas atlikėjų solo partijas, kas taipogi formavo tam tikrus žanrui šiandien taikomus štampus. Jau, manau, galime įžvelgti vis ryškesnius skirtumus tarp Herbie Hancocko ir Chick Corea prieigų prie Miles Davis inovacijos. Niekada negali žinoti, dar pora savaičių ir prieisime tą vietą, kurioje ginčijamasi dėl jazzrock ir jazzfusion žanrų…

1973 grupės albume gitara grojo Bill Connors. Ir grojo kaip reikalas tvarkingai, tiesa, tik tą albumą. 1974 įrašui į grupę, pasitraukus Bilui, buvo priimtas devyniolikmetis virtuozas, vardu Al Di Meola. Tiesa, dar nuo 1973 metų už būgnų sėdosi Lenny White (buvo nedidelio šumo dėl tų būgnininkų, bet kada dėl jų šumo nebūna) – pamenate, jis taip pat grojo su Miles Davis. Taip susidarė legendinė „Return to Forever“ sudėtis – Chick Corea (klavišiniai), Lenny White (būgnai), Al Di Meola (gitaros) ir Stanley Clarke (bosas). Apie ją kiek plačiau kitą savaitę. Šią savaitę Jus paliksiu su dviejų dalių, daugiau nei dvidešimties minučių ilgio kūriniu iš albumo „Where Have I Known You Before“, pavadinto Song to the Pharaoh Kings.

Beje, šių albumų kūrinių pavadinimai neatsitiktiniai – „After the Cosmic Rain“, „Theme to the Mothership“, „Beyond the Seventh Galaxy“ – kosminė odisėja yra ne iš kokio sci-fi filmo. Tiesiog jau tuo metu Chick Corea buvo scientologas. Kas iš esmės parodo tik vieną dalyką – genijus ir pusprotis viename kūne gali koegzistuoti labai sėkmingai. Susitiksime kitą savaitę, iki.