Vėlyvą sekmadienio vakarą mano žvilgsnis užkliuvo už televizoriaus – ten pamačiau tradiciškai besivaipančią Algio Greitai fizionomiją, ir kažkokias spalvotas dekoracijas – tarsi ant plokštelės besisukančius tris žmones, kažką bandančius daryti su mikrofonais. Po poros akimirkų supratau, kad Algis Greitai veda kažkokį naują TV debilizmą, kažkodėl vadinamą „muzikiniais šou“, nors su muzika jie turi dar mažiau ką bendro nei Minedas su maestro Prudnikovu. Bet ne apie Algį Greitai ir jo žigolavimą TV šlamšte šis rašinėlis – jį tik atsiminiau, nes kai pradedu klausyti „Voro vestuves“, neretai pagalvoju – ar buvo galima surasti taiklesnį vaidmenį šitam tipeliui nei „vikšro gražuolio“?  Pora žodžių, kelios verkšlenančio balso intonacijos – ir štai, veikėjas kaip ant delno. „Tai kas bus? Ar būsiu aš gražus?… Oi oi, mane jau puola depresija, man reikia reikia vaistų!“ – genialu. Tad grįžkim prie aptarimo objekto.

„Voro vestuvės“ buvo pastatytos berods laidos „Tele-bim-bam“ 20-ajam gimtadieniui. Matyti pastatymo man neteko, o ir išgirdau tik prieš metus. Išgirdau ne dėl to, kad būčiau didelis „Tele-bim-bamų“ gerbėjas, o mažoji karta privertė. Ir vis dėlto, gerbiu „Tele-bim-bamų“ muzikinę produkciją dėl to, kad jie pratina vaikus prie tikrų instrumentų muzikos (na, kokiose dar vaikų dainelėse išgirsite dūdmaišį? Smuiką? Pagaliau – elektrinę gitarą? Beveik visur kitur (išskyrus, beje, bardus – pvz., G. Storpirštį ar „Teatriuką“) bus sintezatorių pypsėjimas ir ta nepakeliama pigi elektroninė instrumentų imitacija. Tris kartus fe. Todėl, pavyzdžiui, klausant „Voro vestuves“ aš pirmiausia ir „kaifavau“ nuo fūzuotų rifų, styginių akcentų, tikrų mušamųjų ir normalių roko stilistikos aranžuočių. Tai nei trupučiu nekvepėjo gan dažnu lietuviškos produkcijos pigumu, pagal visas geriausias muzikines „Tele-bim-bam“ tradicijas. Ir pagalvojau – kas gi čia darosi, kad parašyti ir įrašyti normalų poproko kūrinį Lietuvoje gali tik vaikams?!

Nes kai pasuki galvą, ką gi iš stambių formų Lietuvoje roko autoriai nuveikė per pastaruosius 20 laisvės metų, norisi raudoti. Pataisykite jeigu klystu. Berods, buvo tik du žinomesni originalūs šiuo laiku parašyti miuziklai, galintis pretenduoti į „roko operos“ žanrą. Pirmasis – tai Andriaus Mamontovo „Tadas Blinda“ (mano subjektyvia nuomone, išskyrus porą, o gal net vieną dainą, visiška įgriuva) ir Roko Radzevičiaus ir Rimvydo Stankevičiaus „Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys“ (čia derėtų pastebėti, kad Rokas Radzevičiaus sukūrė ir daugiau miuziklų, kaip antai „Pranašas“ ar „Žuviaganys“, bet jie liko beveik už platesnės auditorijos ribų, o ir „Jūratės ir Kastyčio“ dauguma turbūt žino vieną, na, gal du duetus, prie kurių savo balsą pridėjo Marijonas Mikutavičius). Gal čia galima būtų priskaičiuoti ir pernykštį Anties „Zuikį pleibojų“, irgi, beje, ne patį geriausią A. Kaušpėdo ir komandos kūrinį…  O visa kita?

Visa kita mūsų scenoje – amžini lietuviškos „klasikos“ perdirbiniai: du kartus prikelta gyventi K. Antanėlio ir S. Gedos „Meilė ir mirtis Veronoje“, antrą kartą vėl bandoma prikelti V. Ganelino ir S. Gedos „Velnio nuotaka“ (pirmas K. Jakšto prikėlimas, vėlgi, mano kuklia nuomone prie įgriuvų serijos), o toliau… Nuolatinis užsieninių kūrinių darkymas – Džyzus Kraist superstar, kurio libreto vertimui net nepasamdė profesionalaus poeto, OSB plokščių pigumo Fantom of ze Opera interpretacijos ar lietuviškai nuskurdinta „Paryžiaus katedra“. Štai toks mūsų rokerių potencialas net poproko scenoje.

„Voro vestuvės“ visoje šioje pelkėje žybteli kaip deimančiukas. Nes a) originalus siužetas; b) spalvingi personažai; b) kokybiška muzika ir tekstai; c) geros aranžuotės; d) universali žinutė.

Tiesa, dėl siužeto, tai vien tik klausant jo nesuprasi. Reikia, kad kas nors paaiškintų – mat kai įdėtas toks reikalas kaip „flashback“, ne taip lengva išsiaiškinti, bet išsiaiškinus – viskas gražiai ir sklandžiai stoja į savo vietas. Personažai – Algio Greitai įdainuotą Vikšrą gražuolį jau minėjau, bet argi būtų galima nepaminėti Marijono Vabalo be ūsų, Andriaus Kaniavos Skarabėjaus arba net kelių pačios Neringos Čereškevičienės įdainuotų veikėjų, kuomet net pats pasimeti – tai ji, ar ne ji dainuoja, pvz., Dusią?

Geras kūrinys turi pasižymėti tuo, kad vos ne kiekvieną kartą klausant gali jame ką nors naujo atrasti. „Voro vestuvės“ tuo ir pasižymi – ten beveik kiekviena daina turi savo kabliuką. „Saulė bus mūsų mama“ – tai komiškas skruzdėliukų choras ar pati aliuzija į smegenų plovimą, „Vabalams mažiems saulės stinga!“ – nepaprastai įsimenantis priedainis ir taip toliau. Kalbant apie tekstus, jie labai universalūs – tą pačią „Plaštakės keturios“ gali klausyti kaip lietuviškų dainininkių papais (© Karolis Jachimavičius) tekstų apie nieką parodiją, kaip nepretenzingą vaikišką dainelę ir netgi kaip kvazi-seksualią į Arabų Emyratus vežamų (ar važiuojančių) „modelių“ dainelę. Dėl muzikos – jau sakiau, „Tele-bim-bamai“ yra visa galva aukštesni už daugelį vaikų popmuzikos kūrėjų. Nes jie gerbia klausytoją, ir tuo daug kas pasakyta. Beje, įdomu tai, kad ši opera struktūriškai konstruota ne per muzikines temas, o per personažus. Gal dėl to jos nebeturėtume vadinti roko opera? Bet bent jau man toks kūrėjų sprendimas netrukdė.

Taigi, kas gi vis dėlto vaikams ir jų tėvams sukūrė šitą smagią fejeriją? Ogi šeimynėlė – A. Čereškevičius (muzika) ir N. Čereškevičienė (tekstai). Taigi – šeimyninė ranga. Aranžuotės – Gintaro Venislovo ir Lino Rimšos. Perkusija – cha, Pavelio Giunterio. Gitaros – to pačio A. Čereškevičiaus ir A. Ivanausko, klavišiniai, spėju, vėlgi bus G. Venislovo. Ir dar visur suspėjantis choras „Brevis“… Velniai rautų, jokios milžiniškos komandos, tiesiog saujelė tikrai pasišventusių žmonių! Pritraukusių į projektą charakteringiausius Lietuvos balsus – nes kas gi nenorės sudalyvauti tokiame smagiame reikale? Ir aiškiai, labai aiškiai matosi – autoriai kaifavo nuo to, ką darė. Nes gyva, energinga, gražu ir labai, labai nekvaila, nors žinutė paprasta kaip dvi kapeikos: meilė nugali viską. Ir kadangi šis kūrinys kurtas su didele meile, jis būtent ir yra sėkmingas, ir yra vertingas. Deja, suaugusiųjų auditorijai panašaus lygio kūrinio išspausti mūsų rokeriams dar nelabai pavyko. O juk kažkada turėjo būti roko opera apie Romą Kalantą, ir turbūt dar yra daug sumanymų.

Todėl paskutinis pastebėjimas bus paprastas: ei, Meškėla, Gabali, Čivilyte, Kovaliovai, Greitai, Marijonai, Samai ir visi kiti, kadaise nešę roko vėliavą. Ar nevertėtų jums vieną kartą pasiųsti tų visų, kurie eilinį kartą lenda į spintas ieškoti klasikinių skeletų, aiškina, kad jų ir tik jų kvapas gali pritraukti Siemensus ir Cidus? Negebate patys – patikėkite Čereškevičiams parašyti ir ką nors nevaikiško. O gal pavyks? Nes… apmaudu, gėda ir pikta vėl matyti jus kaip skėsčiojančius rankomis Baltaragius ar jau stipriai įamžėjusius Romeo. Klasiką reikia saugoti, bet net ir geriausias žirgas nuo nuolatinio jojimo iškvėšta.

P.S. Ir tik po dienos prisiminiau, kad dar buvo viena – stipri, bet plačiosios publikos beveik nepastebėta roko opera – ogi to pačio K. Antanėlio / M. Navako „Peras Giuntas„. Parodyta, berods, du kartus. Siužetu, kuriuo lietuvių nelabai sudominsi – kas tas Peras Giuntas?! Ir dar angliškai!